Kova dėl smėlio

Nežinia, kas pirmasis Kuršių nerijoje į smėlį įbedė trikojį ir pasuko kino kameros rankeną. Gal į tai padėtų atsakyti išsamus spaudos tyrimas, pirmosios kino operatorių viešnagės kartais palikdavo apie save žinučių laikraščių kronikose. Prisipažinsime – mes to netyrėme, likome tik prie archyvuose saugomų filmų ir dokumentų, mat dauguma tarpukariu Lietuvoje kurtų filmų neišliko, tad „pažiūrėti“ juos galima tik kino cenzorių surašytuose popieriuose. Vis dėlto gana drąsiai galime teigti, kad pirmasis kino operatorius regione veikiausiai nebuvo vietinis Kuršių nerijos gyventojas.

 

Vietos žvejams kino kamera buvo brangus ir nereikalingas daiktas, o pats kraštas nuo seno buvo pilnas svetimšalių. XVIII a. šie atvykėliai keikdami smėlį traukė per Kuršių neriją nusidriekusiu europinės reikšmės pašto keliu, jungusiu Berlyną ir Sankt Peterburgą. 1833 m., kai kelias nebeteko ankstesnės reikšmės, vietiniai žvejai ramybės ilgai irgi neturėjo. Nuo to paties amžiaus vidurio Kuršių nerija pradėjo garsėti kaip kurortas, kuriame galima pailsėti ir pataisyti sveikatą. Netrukus Juodkrantė, o vėliau ir visa nerija jau knibždėjo iš skirtingų Vokietijos vietų atkakusių poilsiautojų.

 

Tarp jų pasitaikydavo ir ne vienas garsus vardas. Geriausiai šiandien mums žinoma rašytojo Thomo Manno meilė Nidai. Rašytojas pirmą kartą gyvenvietę aplankė 1929-aisiais, tais pačiais metais, kai pelnė Nobelio premiją, o po metų čia jau stovėjo jo vasarnamis. Tačiau pusiasalio kopas mynė ir daug garsių kino žmonių. Dar vaikystėje pusiasalį atrado režisierė Leni Riefenstahl, vėliau čia grįžusi jau su kino kamera. Ir net bulvarinėje lietuvių spaudoje skelbtos (tiesa, nelabai patikimos) žinios apie Nidoje vasarojančias kino žvaigždes – „Metropolyje“ („Metropolis“, rež. Fritz Lang, 1927) išgarsėjusią Brigitte Helm, rusų nebylaus kino pažibą Ivaną Mozžuchiną[1]. O aktorė Olga Čechova savo gastrolėse po Lietuvą su kolegomis net spektaklį Smiltynėje suvaidino[2].

 

Tačiau ne kino žmonės pirmieji pradėjo kurti Kuršių nerijos vizualinį identitetą. Dailininkai į Hermano Blode’s viešbutį Nidoje pradėjo traukti dar likus penkmečiui iki pirmojo viešo brolių Lumiere’ų kino seanso Paryžiuje 1895-ųjų gruodį. Kuršių nerijos simboliai – kopos, briedžiai, žvejų laivai, jūra ir marios – taip pat dar kinui esant vystykluose jau tiražuoti fotografijose ir atvirukuose, reklamavusiuose pusiasalyje įsikūrusių viešbučių, gydyklų paslaugas. Naujos medijos – kino – atsiradimas nelaužė jau susiformavusių vizualinių motyvų, greičiau juos tik dar labiau sutvirtino. Pastarieji pasirodė tvirtesni už radikalius politinius ir demografinius pokyčius regione. Kaip teigė dr. Nijolė Strakauskaitė, „Kuršių nerija XX a. vizualinės informacijos lauke įgavo kelis ryškius, galėtume sakyti, stereotipinius vaizdinius, susiejančius čia gyvenusius žmones ir kraštovaizdį: paveiksluose, nuotraukose, kino juostose užfiksuoti charakteringi žvejų ir šeimų tipažai, laivai, namai ir kraštovaizdžio akcentai – kopos, marios, miškas, briedis. Nepaisant esminio lūžio, susijusio su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, Kuršių nerijos istorijoje, ypač jos etninėje-kultūrinėje raidoje, minėti vizualinio įvaizdžio motyvai išliko beveik nepakitę visą šimtmetį.“[3]

 

Negausiai išlikusiuose, ankstyviausiuose, dar prieš Didįjį karą (1914–1918) vokiečių galimai Kuršių nerijoje filmuotuose vaizduose jau matyti šiam vizualiniam identitetui pritinkantys vaizdai – pajūriu vaikštantys ir jūroje mirkstantys poilsiautojai[4]. Vis dėlto tokių kadrų gerokai per maža, kad vien iš jų būtų galima daryti išvadas, neatrodo, jog prieškariu kino operatoriai buvo dažni nerijos lankytojai. Didesnio kinematografininkų dėmesio Kuršių nerija sulaukė tik karui praėjus, XX a. 3-iajame dešimtmetyje, būtent šiuo laikotarpiu regionas tapo aktyvia filmavimo aikštele.

 

Šį suaktyvėjimą lėmė kelios priežastys. Svarbiausia jų, jog tik po Didžiojo karo Vokietija iškilo kaip rimčiausias kino filmų gamybos centras Europoje, pakeitęs lig tol kine dominavusią Prancūziją ir Italiją. Tarpukariu Berlynas pradėtas tituluoti „Europos Holivudu“, o besiplečianti Vokietijos kino industrija atkreipė dėmesį ir į unikalią filmavimo aikštelę tolimoje šalies provincijoje – Kuršių neriją. Tačiau šiam aktyvumui, matyt, įtakos turėjo ir politinis pokario lūžis.

 

Šimtmečius Kryžiuočių ordinui, Prūsijos kunigaikštystei ir karalystei, o vėliau Vokietijai priklausęs Kuršių nerijos politinis vientisumas pokariu buvo sugriautas. Klaipėdos kraštas su 52 iš 96 kilometrų ilgio Kuršių nerijos dalimi 1919 m. Versalio taikos sutartimi buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas Antantės vardu valdyti Prancūzijai. O 1923 sausį, po sėkmingo Klaipėdos krašto sukilimo, jis atiteko Lietuvai, į kurią įėjo autonomijos pagrindais.

 

Vokietijos ir Lietuvos interesai krašte susikirto. Klaipėdos krašto priskyrimą Lietuvai politiškai aktyvūs vokiečiai regėjo kaip mažiausią iš galimų blogybių – traktavo kraštą kaip laikinai atiduotą pasaugoti mažai Lietuvai, iš kurios atėjus laikui jį bus nesunku sugrąžinti Vokietijai, juk ir Klaipėdos „sukilimas“ lietuvių vykdytas gavus vokiečių diplomatų palaiminimą. Lietuva savo ruožtu tikėjosi ilgainiui „sulietuvinti“ Klaipėdos kraštą ir glaudesniais saitais jį surišti su Didžiąja Lietuva. Abiejų valstybių interesai atsispindėjo ir kine: vokiečiai siekė priminti šaliai apie krašto priklausomybę Vokietijai, o lietuviai – užkirsti tam kelią, naudoti mediją krašto lietuvinimo reikalams. Dėl Kuršių nerijos vizualinių simbolių – kopų, miškų ir briedžių – vokiškasis „Europos Holivudas“ susikibo su Lietuva, šalimi, per 22 nepriklausomybės metus (1918–1940) pastačiusia vos du vaidybinius filmus, vienas kurių buvo toks prastas, jog neleistas viešai demonstruoti...

 

Politinė kova dėl krašto puikiai matyti ankstyviausiame Lietuvoje randamame filme, kuriame pavaizduota Kuršių nerija. Tai 1923 m. Klaipėdos operacijai skirtas 25 minučių trukmės dokumentinis filmas „Klaipėdos atvadavimas“ (1923)[5]. Nerijos vaizdus „sukilimo“ metu ir po jo veikiausiai užfiksavo Klaipėdoje buvęs latvių kilmės operatorius Johnas Doredas (1881–1954). Latviją operatorius paliko dar paauglystėje, darbavosi kino srityje Prancūzijoje, D. Britanijoje, o vėliau JAV, kur apsistojo ilgesniam laikui. Klaipėdos „sukilimo“ metu operatorius jau buvo pagarsėjęs kaip tarptautinis kino korespondentas, su kamera išmaišęs visą pasaulį. Nelegaliai filmavo Lenino laidotuves (1924), bandymą pasiekti Šiaurės ašigalį povandeniniu laivu (1931), nemažai karinių konfliktų. Tiesa, Kuršių nerija jo filme tik trumpai žybtelėjo fone. Jos siluetą galima išvysti operatoriaus užfiksuotuose anglų kreiserio „Caledon“ atvykimo į Klaipėdos uostą kadruose, panoraminiuose uosto vaizduose. Operatoriaus dėmesys krypo į Klaipėdos „sukilėlius“, kurie prieš kamerą inscenizavo puolimo veiksmus plyname lauke, „sukilimo“ vadus ir kitas svarbiausias personas, tarp jų ir į Klaipėdą atvykusį Lietuvos vyriausybės atstovą Antaną Smetoną.

 

Nufilmuotų vaizdų kopijos vėliau buvo perduotos ir Lietuvai, čia papildytos kitais vaizdais, lietuviškais intertitrais, ir filmas jau 1923 m. vasario 16-ąją sukosi Kauno kino teatruose[6]. Nežinomi lietuviai, kino filmo tvarkytojai, prie jo padirbėjo tikrai gerai. Klaipėdos prijungimas filme pateiktas tiksliai sekant lietuviška propagandos linija, operaciją pademonstruojant kaip savaiminį priespaudos neapsikentusių vietos lietuvių sukilimą: „Klaipėdos krašto lietuviai ilgai ir kantriai nešė atėjūnų priespaudą; jų teisės buvo pamintos, jiems buvo draudžiama net skųstis ir dejuoti; rodos, Dievas ir žmonės buvo apie juos pamiršę... (...) Bet trūko lietuvių klaipėdiečių didelė kantrybė: 1923 m. sausio 10 d. jie sukilo, atvadavo gimtąjį kraštą, o sausio 15 d. paėmė ir Klaipėdą...“ Tokiu tekstu pradedamas filmas. Siužetai ir užrašai, kaip „Klaipėdos darbininkų susirinkimas. Susirinkime ne vieno nesirado priešingo Klaipėdos prisijungimui prie Didžiosios Lietuvos“, turėjo parodyti, jog krašto prijungimas buvo visuotinai palaikomas vietinių gyventojų. O filmą baigiantys Vilniaus vaizdai turėjo įkvėpti žiūrovus tolesniems žygiams – išvaduoti ir sulietuvinti istorinę Lietuvos sostinę!

 

Tačiau atidžiau įsižiūrėjus į Klaipėdos atvadavimo filmo vaizdus skambiais jo postulatais galima ir suabejoti. Štai, nors ekrane skelbta, jog Klaipėdos „Gatvėse gyventojai džiaugsmingai sutinka išvaduotojus“, tolesniuose kino kadruose džiaugsmo atmosferą įžiūrėti sunku. Vietoj jos matome gatvėmis tiesiog traukiančius žmones, kelis stovinčius susidomėjusius vyrus bei tuntą operatoriui filmuoti trukdančių vaikų. Iš tiesų vietiniai krašto gyventojai veikiausiai mieliau būtų pasirinkę laisvojo miesto statusą, nei bendrystę su ekonomiškai prasčiau išsivysčiusia, o, daugelio nuomone, ir kultūriškai atsilikusia Didžiąja Lietuva. Netrukus po krašto prijungimo pradėta griežta lietuvinimo politika privertė už galvų griebtis net prisijungimui simpatizavusius vietos lietuvininkus. O 1923 m. balandį prasidėjęs visuotinis Klaipėdos darbininkų streikas Kauną įtikino, jog kraštą išlaikyti bus sunkiau nei jį gauti, tad teko švelninti politiką.

 

Ryškiau Kuršių nerija Lietuvos kine išnyra vėliau, tik 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, vėlgi, ne be pagalbos iš užsienio. Šį kartą filmuota jau pačioje nerijoje, operatorius – Amerikos lietuvis Jonas Kazimieras Milius (1884–1944). Iš Rietavo apylinkių kilęs operatorius nuo 1905 m. gyveno JAV, tačiau reguliariai atvykdavo į Lietuvą. 1920–1921 m. savanoriu stojo kovoti už šalies nepriklausomybę, o vėliau apsiginklavo kino kamera – vasarą Lietuvoje filmuodavo savo keliones po šalį, išryškinęs juostą šiuos vaizdus rodydavo ir Lietuvoje, ir už Atlanto, JAV lietuvių kolonijose, kur vaizdeliai nešdavo neblogą pelną.

 

Trečiajame dešimtmetyje, Lietuvoje dar nesant rimtesnių kino industrijos užuomazgų, būtent iš JAV atvykę lietuviai nufilmuodavo nemažą dalį šalį vaizduojančių filmų. 1929-ųjų vasarą ir rudenį Lietuvoje lankęsis operatorius J. K. Milius nufilmavo ne tik įvairiausias valstybės iškilmes Kaune, Kėdainiuose, įamžino Kryžių kalną Šiaulių rajone, bet apsilankė ir Kuršių nerijoje – Nidoje. Daugelis operatoriaus parinktų scenų nestebina, jos jau ne kartą matytos regioną vaizduojančiuose atvirukuose – garlaivis „Memel“, iš Klaipėdos į Nidos prieplauką pristatęs tuntą poilsiautojų, žvejų laiveliai pakrantėje, žvejų šeimyna su svečiais, smėlio kopos buvusio Karvaičių kaimo vietoje ir pan. Kinui pavyksta gyvai užfiksuoti žaismingą sceną – nuo Nidos kopų smėliu čiuožiančią merginų ekskursiją, prie kurios prisijungia net uniformuoti pareigūnai (nūdienos aplinkosaugininkams tai siaubo filmas). Išnyra ir naujos politinės situacijos simboliai – Kuršių neriją dalinantys pasienio riboženkliai. Netikėtai atrodo ir baigiamasis kelionės iš Kuršių nerijos momentas – reklama! Ekrane pasirodo intertitras, patariantis visiems žiūrovams „įsigyti sekančias knygas, iš kur galėsite susipažinti su Lietuvos kraštu“, o pirmoji tarp kelių nufilmuotų knygelių – Juozo Pronskaus, nuo Ylakių kilusio Klaipėdos „sukilėlio“, parengtas pirmasis gidas po Kuršių neriją lietuvių kalba „Lietuvos Sahara: Kuršių užmaris“ (1923). Tokiu būdu filmas žiūrovams ne tik demonstravo kraštą, bet kvietė juos pačius jį atrasti, aplankyti ir padaryti lietuviškesnį.

 

Vokiečiai tai darė jau senokai. Lietuvių 3-iąjį dešimtmetį Kuršių nerijoje filmuotų siužetų yra vienetai, o vokiečių – dešimtys. Atsirado net kinematografininkų, tapusių tikrais krašto reprezentavimo ekrane vėliavnešiais. Štai Karaliaučiuje įkurta Ericho Puchsteino „kultūrinių filmų“ bendrovė (vok. Kulturfilm E. Puchstein) 1926–1933 m. pagamino kone pusšimtį trumpų edukacinių filmų, didžioji jų dalis skirta Rytų Prūsijos krašto istorijai, gamtai, kultūrai. Vien iš filmų pavadinimų galime suprasti, jog arti dešimtyje jų turėjo figūruoti ir Kuršių nerija, mat jei pavadinimuose neminima ji pati, tai atsiranda kiti krašto vietovardžiai – Rasytės (vok. Rossitten, dabar Rybačij) sklandymo mokykla ar pirmoji pasaulyje paukščių stebėjimo-žiedavimo stotis, o kur dar briedžiai ir kopos... Filmavo, režisavo ir vaidino Fritzas Puchsteinas (1893–1968), prodiusavo jo žmona Erika (1895–1985). Paminėtina ir iš Rytprūsių kilusio aktoriaus, o vėliau režisieriaus ir prodiuserio Kurto Skaldeno (1895–1975) kūryba. Nedidelėje savo vardo įmonėje (Skalden-Film) apie 1933-iuosius jis sukūrė inscenizuotų scenų gausų dokumentinį filmą apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą „Kartą po kurėno vėtrunge“ (Einst unter dem Kurenwimpel), kuriame vaizdžiai parodė skęstantį kurėną. O vėliau Rasytėje ir Pilkopoje (vok. Pillkoppen, dabar Morskoje) nufilmavo ir ilgametražį vaidybinį debiutą – melodramą kopų fone „Meilės keliai nežinomi“ („Liebe geht – wohin sie will“, 1935). Pats rašė scenarijų, prodiusavo, režisavo, filmavo, montavo ir net pagrindinį vaidmenį atliko, deja, filmas neišliko... Bet tai tik mažesnių studijų veikla, Kuršių neriją netruko atrasti ir didžiosios Vokietijos kino bendrovės.

 

Unikalūs nerijos aspektai galėjo tapti sudėtine filmų dalimi, pavyzdžiui, Rasytės sklandymo mokykla, įamžinta UFA bendrovės vaidybiniame filme „Varžovai ore – sklandytojų filmas“ („Rivalen der Luft – ein Segelfliegerfilm“, rež. Frank Wisbar, 1934). Nors pagrindinė Vokietijos sklandytojų bazė buvo įsikūrusi šalies viduryje, prie aukščiausio Reno kalnų masyve Vaserkupės kalno (950 m. aukščio), Kuršių nerijos kopos, saulėlydžiai jūroje filmo autoriams pasirodė labiau tinkantys išryškinti romantinę filmo liniją. O skirtingų sklandytuvų pilotų konkurencija žiūrovui žadėjo nuotykius ir įtampą. Galiausiai svarbūs politiniai motyvai, jie veikiausiai taip pat lėmė filmavimo vietos pasirinkimą, juk filmas turėjo kariškai auklėti jaunąją kartą. Filmo pasirodymo metu Vokietijos karinės oro pajėgos (vok. Luftwaffe) dar buvo uždraustos ir oficialiai neatkurtos. Nors Vokietija karo pilotus slapta ruošė SSRS, kine to rodyti negalėjo, todėl čia už juos ir kovojo civiliai sklandytuvai. Vokišką militarizmą propaguojančios filmo potekstės buvo suprastos, pokariu filmas kurį laiką sąjungininkų draustas kaip propagandinis.

 

Akį traukė ir išsiskiriantys vietos gyventojų tipažai, jų charakteris. Štai kiek smulkesnės bendrovės „Minerva-Tonfilm GmbH“ filmo „Namų ilgesys“ („Heimweh“, rež. Jürgen von Alten, 1937) herojus, Kuršių nerijos žvejys Christofas Peleikis (Gustav Knuth), apgaule įkalbamas imtis nešvaraus verslo – plukdyti į JAV nelegalius migrantus. Amerikoje žvejys sulaikomas, tačiau kamuojamas tėvynės ilgesio jis pasiryžęs viskam: ir pabėgti iš kalėjimo, ir demaskuoti nusikaltėlių tinklą.

 

Kita vertus, Kuršių nerijos kraštovaizdis galėjo puikai pasitarnauti kaip pakaitalas kitoms lokacijoms, į kurias vykti būtų buvę per brangu ar nepatogu. Štai kitame UFA filme „Moterys Golden Hilui“ („Frauen für Golden Hill“, rež. Erich Waschneck, 1938) Kuršių nerijos smėlynai tapo tolimomis Australijos dykromis. Čia dirbantys kalnakasiai nuotakas užsisako paštu, ir, žinoma, vėliau dėl jų pešasi. O 1936 m. rudenį režisierė Leni Riefenstahl Kuršių nerijos kopose pastatė dorėninio stiliaus kolonos dalį ir čia inscenizavo 1936-ųjų vasaros Olimpinių žaidynių, vykusių Berlyne, deglo uždegimo ceremoniją, kurios jai nepavyko norimai užfiksuoti pačioje Graikijos Olimpijoje. Ši ir kelios kitos Kuršių nerijoje filmuotos scenos atsidūrė filmo „Olimpija“ („Olympia“, rež. Leni Riefenstahl, 1938) pirmosios dalies prologe. Filmavimams Kuršių nerijoje režisierė skyrė ir nedidelį skyrelį savo atsiminimuose[7].

 

Kuršių neriją vaizduojantys vokiški filmai neliko nepastebėti ir Lietuvos valstybinių institucijų. Mat neretai revanšistinės nuotaikos jose buvo gan ryškios. Dokumentiniuose filmuose rodomuose žemėlapiuose Klaipėda ir Kuršių nerija niekuomet nebuvo nurodoma kaip priklausanti Lietuvai, o raginimai atsikovoti kraštą ekranuose skambėjo kone tiesmukai. Geriausiai tai atsiskleidžia turizmą regione turinčiuose skatinti filmuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma dalis neidentifikuoto filmo, reklamuojančio vokiečių jaunimo nakvynės namų tinklą (vok. Deutsches Jugendherbergswerk) Rytų Prūsijoje[8]. Filmas pradedamas Rytprūsių žemėlapiu, kuriame nerasime Lietuvos, o tik Nemuno žemumą (vok. Memelniederung), po žemėlapio seka „naujo pasienio miesto – Tilžės“ vaizdai su Lietuvos pasienį žyminčiu Vyčiu Karalienės Luizos tilto viduryje. Vėliau rodomi Rytprūsių gamtos vaizdai, jaunimo kelionė į Kuršių neriją, į Rasytėje įkurtus modernius jaunųjų turistų nakvynės namus. Kitu žemėlapiu iliustruojama, jog Rytprūsiuose tokių stovyklų įkurta net 97, mažus jas žyminčius namukus galime įžiūrėti ir Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos vietose. Filmas baigiamas kreipiniu: „Vokiečių jaunime! Rytų Prūsija, vokiečių rytinė žemė, kviečia tave! Ateik! Ši žemė yra vokiška, gražaus ir savito charakterio. Mūsų jaunimo namų durys tau visuomet atviros!“

 

Dar ryškiau šios tendencijos matyti po Hitlerio atėjimo į valdžią 1933-iaisiais. Štai tą patį jaunimo namų tinklą reklamavo ir filmas „Jaunimas kelyje“ („Jungen auf Fahrt“, rež. Curt Blachnitzky, 1935–1938). Filme taip pat rodoma jaunuolių kelionė po Rytų Prūsiją, daugiausia Kuršių neriją. Šį kartą su vėliavomis keliauja hitlerjugendo nariai. Kelionė (tiksliau, filmas) pradedama ties Versalio sutartį menančiu riboženkliu naujame Vokietijos ir Lenkijos pasienyje, o baigiama ties kita šia sutartimi nubrėžta siena su Lietuva, Kuršių nerijoje. Čia Hitlerio jaunimui tenka „netikėtai“ nutraukti kelionę, mat rūstūs Lietuvos pasieniečiai jų į šalį neįleidžia, nukabinę nosis jie keliauja atgal.

 

Neįsileisti vokiečių turistų į Klaipėdos kraštą Lietuvai sekėsi sunkiai, valstybės institucijų kabinetuose tik klaidžiojo grafa „slaptai“ ar „konfidencialiai“ pažymėti raštai, besipiktinantys tokių turistų antplūdžiu ir nusistatymu: „Pavasariui artėjant, Klaipėdos Krašte savaime iškyla mums klausimas dėl įsileidimo įvairio plauko turistų iš Vokietijos. (...) Suaugę vyrukai, dažniausia moksleiviai, traukia grupėmis iš dėsetko-kito asmenų, neturėdami jokių išlaidų, gaudami čia nakvynę bei maistą nemokamai ir, vaikščiodami po kaimus, garbina Vokietiją ir jos vadus ir sukelia įvairias viltis mūsiškiuose, bendrai linkusiuose idealizuoti visa tą, kas yra iš anapus Nemuno. Panašių turistų dauguma atvyksta iš Rytprūsių. Jų nusistatymas bendrai yra hitleriškas ir jų propaganda yra Lietuvai kenksminga“, – 1933 m. kovą skundėsi Klaipėdos krašto gubernatorius Vytautas Gylys Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai[9]. Skaičiuota, jog 1932-aisiais jaunimo namuose Nidoje buvo apsistoję apie 2500 turistų iš Vokietijos, Juodkrantėje – 2000[10]. Sėkmingiau kelią į Lietuvą sekėsi užkirsti Vokietijos filmams.

 

Kino cenzūra Lietuvoje egzistavo veik visą tarpukarį, tačiau ilgą laiką filmų likimą spręsdavo atskirų apskričių viršininkai, nesugebėdavę peržiūrėti visų filmų ar nesutardavę dėl jų tarpusavyje. Tik 1932-aisiais, išleidus kino filmų cenzūros įstatymą[11], filmų cenzūra buvo centralizuota ir apėmė visus be išimčių filmus. Tiesa, ši kino cenzūra neturėjo galioti Klaipėdos krašte, mat jis į Lietuvą įėjo autonominiais pagrindais, krašte vyko demokratiniai rinkimai į vietos valdžią, krašto institucijos pačios turėjo spręsti, ką jos leidžia, o ko neleidžia rodyti kine. Tačiau Kaunui priklausė muitai – sprendimas, ką galima ir ko negalima įvežti į Lietuvą, taigi ir Klaipėdą. Skelbiant kino cenzūros įstatymą buvo pakeisti ir muitinių įstatai[12], pagal kuriuos filmai turėjo būti cenzūruojami dar prieš juos išmuitinant, o cenzoriams neįtikusios jų dalys į Lietuvą tiesiog nebuvo įvežamos (iškirpti kadrai gulėdavo „muitinėje“, t. y. cenzoriaus seife, ir būdavo grąžinami filmą išvežant iš šalies). Pastarojo įstatymo pakeitimas buvo nutaikytas būtent į Klaipėdos kraštą ir leido kiek sulyginti Klaipėdos ir Kauno kino teatrų repertuarą. Žinoma, provokiška Klaipėdos krašto direktorija piktinosi tokia Kauno politika, kultūrinės krašto autonomijos varžymu, bet jai buvo atsakyta, jog „Filmų cenzūros įstatymu ir muitinių įstatų pakeitimu reguliuojamas ne filmų rodymas kino teatruose ir jų priežiūra, bet tik filmų įvežimas, kuris, kaip ir visas įvežimas, priklauso Centro valdžios kompetencijai“[13]. Taigi klaipėdiečiai galėjo patys cenzūruoti filmus, bet tik po to, kai su jais pasidarbuodavo valstybės cenzoriai-muitininkai.

 

Vienintelė bėda, jog tai, ko Kauno valdžia nenorėjo leisti rodyti Klaipėdos krašte, negalėjo būti rodoma ir visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, nenorėta, jog Klaipėdos ekranuose būtų rodomas Hitleris, todėl 1932–1939 m. Kauno kino teatruose rodomose kronikose Hitlerio praktiškai ir nebūta, o kai 1939-aisiais Vokietija Klaipėdą atplėšė nuo Lietuvos, jis sugrįžo ir į Kauno kino ekranus. Tokiu būdu ir vokiški filmai apie Kuršių neriją dažniausiai nepasiekdavo nei Kauno, nei Klaipėdos kino teatrų: „Filmoje Klaipėdos kraštas skaitomas Vokietijos ribose, todėl apsilenkta su tiesa. Filma uždrausta“, – skaitome 1933 m. išrašytame filmo „Nuo Nimzerzato[14] iki Dancigo[15]“ („Von Nimmersatt bis Danzig“, rež. Hans Cürlis, 1932–1933) draudime[16]; „Uždrausta dėl vokiškumo propagavimo, dėl vokiečių karingumo ir patriotizmo kėlimo“, – skaitome po 1935 m. prašymu leisti įvežti vieną iš daugelio vokiškų dokumentinių filmų apie sklandymą „Sklandymo sportas“[17].

 

Siekta į kraštą neįleisti ne tik neįtinkančių vokiškų filmų, tačiau ir nepatikimais laikytų užsienio operatorių. Kaune įsikūrusios valstybės institucijos stengėsi kaišioti pagalius į ratus visiems lietuviškai nemokantiems užsieniečiams, išreiškusiems norą filmuoti Klaipėdos krašte. Sėkmingiausiai tai sekėsi daryti po 1935 m., kai kino kronikos gamyba Lietuvoje koncesijos pagrindais buvo atiduota į vieno žmogaus – tautininko Jurgio Linarto – rankas. Tuomet valstybės institucijos galėjo kaip mantrą kartoti, jog negali leisti šalyje filmuoti užsienio operatoriams, nes veikia kino gamybos monopolis. Žinoma, priežastys slypėjo kitur.

 

„Vidaus Reikalų Ministerijos filmų biūrąs pranešė, kad atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje yra filmų monopolis, negalima jokiems svetimšaliams leisti daryti filmas Lietuvoje. Be to, Vidaus Reikalų Ministerija prašo atkreipti tamstos dėmesį į tai, kad jei ir nebūtų monopolio, vistiek yra labai pavojinga leisti svetimšaliams daryti filmas Lietuvoje. Reikia tik bent kiek piktos valios, kad išeitų labai nenaudingas Lietuvai vaizdas. Pavyzdžiui, filmuojant Klaipėdoje, galima su trupučiu blogo noro nutraukti gražiausį ūkį Klaipėdoje ir nuvykus į Kretingos apskritį, nufilmuoti tiktai blogiausias lūšnas ir elgetas. Panašiai yra jau ne kartą atsitikę“, – 1936 m. Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėją Henriką Rabinavičių protino Užsienio reikalų ministerijos spaudos biuro viršininkė Magdalena Avietėnaitė[18]. Patarėjas, lyg koks mokyklinukas, prižadėjo visokeriopą paramą Lietuvoje norėjusiam filmuoti dokumentininkui Hansui Nieterui (1898–1979). Nors tuo metu dirbo Didžiojoje Britanijoje, JAV gimęs režisierius anksčiau darbavosi Vokietijos kine ir net kovojo Vokietijos pusėje Didžiajame kare. Režisierius tuo metu kūrė filmą „Uždrausta siena“ („The Forbidden Frontier“, 1937) apie konfliktinius Europos pasienius, o tokių Lietuva galėjo pasiūlyti net du – su Vokietija ir Lenkija.

 

Galiausiai Hansui Nieterui buvo leista atvykti filmuoti, o štai Lietuvai priklausiusioje Kuršių nerijos dalyje briedžius panorusiam filmuoti vokiečių gamtos operatoriui Horstui Siewertui (1902–1943), atrodo, sekėsi blogiau. Operatorius laiškais kelerius metus (1936–1937) beldėsi į Lietuvos įstaigas, o šios visaip delsė, prašymus vertino ir Užsienio, ir Vidaus, ir Švietimo reikalų ministerijos, pastaroji ir drėbtelėjo geriausiai – briedžiai už Donelaitį! „Todėl gal jau šia proga, duodant leidimą vokiečiams filmuoti Neringos elnius, vertėtų užsiminti apie galimumus lietuviam dailininkams ir literatams rinkti medžiagą Vokietijos teritorijoje apie Duonelaitį“, – mainus siūlė Švietimo ministerijos generalinis sekretorius Kazimieras Masiliūnas[19]. Ar pavyko operatoriui nufilmuoti Nidos briedžius, neaišku...

 

Draudimais ribojant kitų šalių kino produkciją, 4-ajame dešimtmetyje kiek labiau susirūpinta ir vietiniais kino gaminiais. Nepaisant kino teatrų savininkų pasipriešinimo, 1932 m. nurodoma kiekvieną kino seansą pradėti lietuviškos kino kronikos, ne trumpesnės nei 120 metrų (4 min 30 s), demonstravimu. Iš visų pusių pasipylė kino operatoriai, suskubę aprūpinti Lietuvos kino teatrus reikalaujamomis kino kronikomis. Rezultatai akivaizdūs: 3-iajame dešimtmetyje žinome vos kelis lietuvių operatorių filmus, kuriuose matoma Kuršių nerija, vien per 1933 m. tokių sukurta net 9! Į Kuršių neriją tais metais vyko operatorius Stasys Vainalavičius, parengęs 5 nurodyto metražo kronikas, Stepas Uzdonas (2 kronikas), Alfonsas Žibas (1 kroniką), o J. Reicherto firma „Virafilm“ sukūrė net 600 metrų ilgio filmą apie Palangą ir Kuršių neriją „Pajūris“.

 

Kadangi filmavo iš Kauno atvykę operatoriai, tai jų filmuose dažnas ir kelionės motyvas. Štai Stepo Uzdono filmuotoje „Lietuvos apžvalgoje Nr. 17“ (1933)[20] rodyta Lietuvos aeroklubo narių kelionė į Nidos sklandymo mokyklos atidarymą; operatorius veikiausiai buvo pirmasis, nufilmavęs lietuvių sklandytojus Kuršių nerijos kopose. Minėtas J. Reicherto filmas taip pat rėmėsi kelionės motyvu, pratęsdamas tuo pačiu metu sukurto jo filmo „Kaunas – Klaipėda“ (900 metrų, 1933) pasakojimo liniją – pirma garlaiviu Nemunu plaukiama iš Kauno į Klaipėdą, o jau kitame filme lankomasi Palangoje ir žygiuojama iš Smiltynės į Nidą[21]. Žinoma, neapsieita ir be patriotinių šūkių: „Šių dienų laisvoji Klaipėda = Lietuvos vartai į platųjį pasaulį“ skelbė paskutinis Alfonso Žibo filmuotos „Lietuvos apžvalgos Nr. 97“ (1933) intertitras[22]. Šūkiai turėjo glostyti filmus tikrinusių cenzorių širdis, nors ir jie rado kur prikibti, pavyzdžiui, Stasio Vainalavičiaus pareikalauta iš kino kronikos iškirpti vietas, „kur nuogi maudosi“[23].

 

Tokia filmų gausa, atrodo, žadėjo neblogas perspektyvas, deja, jau iš 1933 m. Kuršių nerijoje filmuotų siužetų matyti ir ydos. Štai visose Stasio Vainalavičiaus kronikose rodytas vienas ir tas pats įvykis: „Sporūta Neringoje“ (132 metrai), „Sporūtos stovykla kuršių kopose“ (120 metrų), „Sporūtos stovykla Neringoje“ (126 metrai), „Ministeris pirmininkas Sporūtos stovykloje kuršių kopose“ (120 metrų) – skelbė kronikų pavadinimai. Pirmoji Kauno sporto rūmų talkos (Sporūtos) stovykla Juodkrantėje tų metų vasarą tikrai buvo išskirtinis įvykis, veikiausiai dar niekada Kuršių nerijos kopose neklegėjo tiek daug jaunų lietuvaičių balsų, stovyklą lankė aukšti šalies pareigūnai. Tačiau vargu ar dėl to operatorius pateikė net keturias įvykį vaizduojančias kronikas, kurių kino teatrui aptarnauti, pagal įstatymą, būtų užtekę visam mėnesiui. Kino teatrų savininkams susitartus, siekta, kad operatoriai jiems teiktų kronikas kuo mažesne kaina. Tai pastariesiems ir teko kažkaip suktis – taupyti ir mažinti filmavimų biudžetus. 1933 m. Kuršių nerija figūruoja net 9 lietuviškuose filmuose, o 1934 m. – jau tik viename: kelias tolimas, nuvykti brangu...

 

Situaciją bandyta keisti 1935 m. atiduodant kino kronikos gamybą į Jurgio Linarto bendrovės „Mūsų Lietuva“ rankas. Viešai teigta, jog Lietuvos rinka maža, tad vienas gamintojas, turėdamas monopolį, be konkurencijos galėdamas aptarnauti visus kino teatrus, darbą padarys kokybiškiau, kronika bus geresnė. Garsiai neakcentuota, jog politiniam režimui vieną gamintoją bus lengviau kontroliuoti, valstybė galės pati nurodyti, ką būtinai reikia nufilmuoti, o ko būti neturėtų. Kasmet bendrovė paruošdavo apie 45–50 kino kronikos numerių, keli siužetai juose skirti ir Kuršių nerijai, 1935 m. ji rodyta 2, 1936 m. – 4, 1937 m. – 1 kartą, 1938–1939 m. kurtose kronikose, atrodo, jos nebuvo.

 

Tačiau nei visuomenė, nei valdžios institucijos monopolininko kurtomis kronikomis nebuvo itin patenkinta – visuomenė iš jų šaipėsi dėl prastos vaizdo ir garso (kai jis pagaliau atsirado) kokybės, nuolatinio vėlavimo, nuobodžių trafaretinių siužetų, o šalies valdžia dažnai neleisdavo šiomis kronikomis reprezentuoti Lietuvos užsienyje, neva jos tam per prastos. Bet žiūrovui nebuvo kur dingti – kino teatrai lietuvišką kroniką rodyti privalėjo, o kito gamintojo, kol sutartis nenutraukta, nebuvo.

 

Tik ne Klaipėdos krašte! Čia buvo demokratija, kino teatrų savininkai patys rinkosi, nori jie rodyti lietuvišką kino kroniką ar ne. Ir ilgai ji nebuvo rodoma, o kai Klaipėdos kino teatrai pradėjo ją rodyti, susidarė kurioziška situacija – prieš lietuvišką kino kroniką sukilo patys krašto lietuvių valdininkai! Mat nors cenzūra ir apvalydavo Vokietijos kronikas nuo perdėm politinių kalbų, Hitlerio ir kitų nacių lyderių atvaizdų, ekranuose sugretinus vokišką ir lietuvišką kroniką, išėjo kaip tame M. Avietėnaitės perspėjime – gražiausias Klaipėdos ūkis ir Kretingos lūšna... „Lyginant su vokiška „Wochenschau“, kuri „mušėsi“ grynai į efektą, lietuviškoji apžvalga veikdavo žiūrovus nepaprastai neigiamai; ypatingai metėsi į akis ryškus dviejų valstybių kontrastas tiek jėgos, tiek kultūros atžvilgiu. Visos gubernatorių ir lietuviškų organizacijų daromos pastangos tas apžvalgas pagerinti nuėjo niekais; galiausiai kilo įtarimas, jog šių savaitinių apžvalgų gamintojai buvo apmokami vokiškomis lėšomis. Tik gubernatoriaus Kubiliaus laikais jos pagaliau buvo išmestos iš Klaipėdos krašto kinematografų“, – apie pastangas apsaugoti Klaipėdą nuo lietuviškų kronikų atsiminimuose rašė Klaipėdos krašto gubernatoriaus padėjėjas Martynas Anysas.

 

Nuo 1937 m. lietuviška kronika dingo iš Klaipėdos kino ekranų. Kino propagandos kovą Lietuva Klaipėdos krašte pralaimėjo dar prieš prarasdama kraštą politiškai. 1939 m. kovą Adolfas Hitleris atvyko į Vokietijos susigrąžintą Klaipėdos kraštą, ir netrukus visuose Vokietijos, tarp jų ir Klaipėdos, kino teatruose sukosi jo vizitą mieste demonstruojanti kino kronika. Kaip ir 1923 m. filme „Klaipėdos atvadavimas“, taip ir šioje kronikoje, rodant į Klaipėdos uostą atplaukiantį šarvuotį, šį kartą vokiečių „Deutschland“, fone galime įžiūrėti Kuršių nerijos smėlynų kontūrus. Tik 1939-ųjų kronikoje vokiečių karius Klaipėdoje sutinkanti minia atrodo kur kas džiugesnė nei 1923-ųjų filme. Gal todėl ir Hitlerio atvykimo į Klaipėdą vaizdų Kaune demonstruoti neleista. Vis dėlto drąsus Lietuvos žygis į Klaipėdą 1923-aisiais nebuvo be vaisių, nors tą kartą krašto taip ir nepavyko išlaikyti, palenkti jo gyventojų į savo pusę, tačiau jei ne šis žygis, šiandien mes galbūt nefilmuotume ten vieno kito savadarbio filmuko...

 

Straipsnis paruoštas remiantis autoriaus 2021–2022 m. Nidos meno kolonijoje
atliktu tyrimu „Kuršių nerija – judantis vaizdas”.