Nr. 2019/2 (347)

Sunku prisiminti „Kino“ žurnalo numerį, kuriame būtų apžvelgiama tiek daug lietuvių filmų premjerų. Visos jos įvyko „Kino pavasario“ festivalyje.
Turbūt viena laukiamiausių premjerų buvo Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“. Filmą recenzuojanti
Ieva Toleikytė mano, kad „tai itin socialus filmas, atsiradęs iš aplinkos stebėjimo, realių patirčių ir drąsos padėti“. Arturo Jevdokimovo „Second Hand“ aptaria Auksė Kancerevičiūtė, teigdama, kad lietuvių dokumentiniam kinui būdingos poetikos čia nebus: režisierius daužo išankstines nuostatas ir pasirinkta tema, ir turiniu, ir forma. Neringa Kažukauskaitė apžvelgia „Rūgštų mišką“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė) ir rašo, kad filme pavyko užfiksuoti du tarsi nesusisiekiančius pasaulius: amžinu ritmu judantį paukščių gyvenimą ir juos stebinčių žmonių tuštybę. Recenzuodama Ernesto Jankausko debiutinį filmą „Čia buvo Saša“ Živilė Pipinytė sako, kad istorija tolima ir pseudopatriotinei propagandai, ir sociologizavimui, ir sentimentaliam ašaringumui. Vienas originaliausių filmų – Aistės Žegulytės „Animus animalis (istorija apie žmones, daiktus ir žvėris)“. Anot Elenos Jasiūnaitės, filme atsiveria gerokai nevienareikšmiška fabula (o tai lietuvių kine itin reta). Tai grynas kinas, nepraradęs tokio paprasto, tačiau vis rečiau pasitaikančio gebėjimo artikuliuotai pasakoti istoriją vaizdais, garsais, montažu. Beje, nepraleiskite ir įdomaus interviu su filmo kūrybinės grupės nariais, juos kalbino Brigita Kulbytė.
Laura Šimkutė recenzuoja „Kino pavasario“ studentų filmų konkursą. Pažiūrėjusi programą, autorė prieina prie išvados, kad po keleto metų galima tikėtis įdomios jaunų kūrėjų kartos, gebančios ne tik gerai pasakoti istorijas, bet ir ieškančios įdomios vizualinės formos.
Berlyno kino festivalis prisijungė prie didžiųjų festivalių bei pasirašė vyrų ir moterų režisierių lygiateisiškumo aktą 50 : 50. Rodos, lietuvių kine tokia vizija jau įgyvendinta, juolab kad trijų pilnametražių filmų, pristatytų „Kino pavasaryje“, režisierės – moterys. Taip pat siūlome paskaityti interviu su Claire Denis ir prisiminti neseniai mus palikusią nuostabiąją Agnès Varda, kurios kūryba patvirtina, kad kai kurie dalykai gali išlikti amžini.
Vyriška šiame numeryje tik rubrika „iš arčiau“. Izolda Keidošiūtė kuria Januszo Gajoso portretą ir primena, kad, daugelio lenkų kritikų nuomone, jau kelios dešimtys metų teatre ir kine tęsiasi „Gajoso epocha“. Santa Lingevičiūtė analizuoja didžiojo japonų humanisto, vis dar tikinčio gyvenimo grožiu, režisieriaus Hirokazu Kore-edos kūrybą.
Visko neišvardysi, bet nepraleiskite Živilės Pipinytės kino istorijų apie originalius filmus ir jų perdirbinius, interviu su Vitalijumi Manskiu apie naujausią jo filmą „Putino liudininkai“ ir, aišku, feljetono, kad pasitikrintumėte, ar esate atsparūs ovacijų stovint epidemijai...
Gerų pavasarinių skaitymų!

Kinas