Iš detalės į visumą

Šiemet pasirodęs „Paradas“ (rež. Titas Laucius, 2023) tik dar labiau išryškino Rasos Samuolytės konkretumą, jos susitelkimą į vaidmenį. Kiekvienas jos judesys kadre jungia gaivališką intuiciją ir matematiškai apskaičiuotą logiką. Tai visiškas pasitikėjimas savimi per savo personažą. „Paradas“ parodė Samuolytės veikėją kaip tam tikrą aktorės santykį su vaidmeniu. Mokyklos orkestro vadovė diriguoja ne tik mokiniams, bet ir savo gyvenimui – dukterims, vyrui, namams. Ji nori sutelkti gyvenimą į savo rankas, tačiau gyvenimas jose laikosi be didelio džiaugsmo. Viena vertus, norėdama gyventi „teisingai“, toje tvarkingoje visatoje ji pameta pati save. Kita vertus, jos gyvenime esantys žmonės įneša daug nekonkretumo, daug nuoširdumo, kuris nėra logiškai apskaičiuotas, nes ateina iš širdies. Tokią, tarp dviejų gyvenimų – esamo ir norimo – bėgančią ir ieškančią savasties, t. y. nuoširdaus santykio su jaunesniąja dukra (Barbora Bareikytė) ir vyru (Valentin Novopolskij), matome „Parade“ Samuolytės Miglę.

Tiesa, ne tik šiame filme Samuolytės vaidmuo išryškina jos vidinį santykį su kuriamu personažu. Išties, šiuolaikinis lietuviškas kinas laukia aktorių, vaidinančių natūraliai, turinčių trūkumų, savo požiūrį, todėl toks kinas atviras Samuolytei. Toks kinas atveria tą žmogišką paprastumą, kuris ekrane nėra suvokiamas kaip trūkumas. Kitaip tariant, kine pradėjome rodyti tikrus žmones, o ne tik gražesnes jų kopijas, ir pamatėme, kokie tie žmonės gražūs savaime.

„Paradas“ išskleidžia erdvę visokiai Samuolytės Miglei – ir valdingai, ir griežtai, ir jautriai, ir kerštaujančiai, ir nepriimančiai, ir neklausančiai, ir klausiančiai. Šią erdvę aktorė apskaičiuoja, pamatuoja ir pripildo viskuo, ko tik gali tikėtis ir nesitikėti surasti žmoguje.

„Paradas“ išaugo iš „Šeimos“ (rež. Titas Laucius, 2018), kur Samuolytės Gabija tokia pat logiškai matematiška ir sykiu gaivališka. „Šeimoje“ galime pamatyti, kaip ji geba sukurti vaidmenį vos iš kelių frazių. Žinoma, tai trumpametražis kinas, kuriame visi personažai dažniausiai kuriami „iš nieko“. Tačiau kalbu ne apie tai. Gal kiek aiškiau tas „iš nieko“ atsiskleidžia Linos Lužytės filmuose „Amžinai kartu“ (2015) ir „Pilis“ (2020). Samuolytė čia kuria tik epizodinius personažus, bet įsidėmėti ją lengva. Socialinė darbuotoja filme „Amžinai kartu“ savo ramia šypsena mėgina užglaistyti šeimos nesutarimus. Ji lyg į šeimą atsliūkinęs katinas įsitaiso ant sofos ir ramina žmones vien savo buvimu. O Zita „Pilyje“ – lyg įkyrus uodas, negalintis tyliai perskirsti kambario. Ji paslaugi draugė, tačiau nejautri pašnekovė, ji dviprasmiška ir apgaulinga, tačiau kartu tiesi ir paprasta. Samuolytės Zita jaučiasi gerai, ji lyg žuvis, ištrūkusi iš tinklo ir žuvų fabriko. Taip pat justi, jog Zita artima Jolantos reikalų tvarkytojai – tai užsiėmusi ir problemoms daug laiko neturinti, todėl iš karto jas sprendžianti moteris. Abiejų Lužytės filmų kalbą Samuolytės personažai tarsi perlaužia – ji ne tokia kaip kiti, ne tokia, kokią tikiesi būsiant. Tačiau akivaizdu, kad išoriškai Samuolytės personažai „padaryti“ iš to, iš ko padarytas šiuolaikinis lietuvių kinas. Šis lukštas ir trapus, ir tvirtas. Jis saugo ir gina, leidžia pasislėpti, bet priima ir nesislepiantį. Gera matyti, kaip ryžtingai Rasa eina per šiuos vaidmenis visa savimi. Juk tai kevalas, kuriame yra vietos riešutui.

Tiesa, mintis, jog personažo savybės yra ir pačios Samuolytės bruožai, jos santykis su profesija, atėjo ne po išvardintų filmų, o po Nerijaus Mileriaus „Gyvenimas po mirties“, kuriame aktoriai bando nemeluoti, nors meluoja. Tai meninė dokumentika, tačiau santykis su tiesa šiame filme kvestionuotinas. Keista, bet tokia filmo forma – kai rodomi už kadro likę kadrai – sukuria kur kas didesnį atstumą nei, pavyzdžiui, „Parade“, kur fikcija net neabejojama. Keista, kad „Paradu“ patikėti lengviau nei „Gyvenimu po mirties“. Milerius filme sukuria tokią tarpinę erdvę, kai rodomas aktorių gyvenimas mažiau įtikina nei jų kuriamų personažų. Ir, tiesą sakant, ta fikcija, t. y. „ėjimas į mirtį“, jaudina kur kas labiau nei tai, kas lieka po jos – buitis, namai, nuotraukos, prisiminimai apie „mirtį“. Įdomus Mileriaus sumanymas tik priartėja prie sprendimo, tačiau lieka iki galo neįgyvendintas, nes, matyt, kiekvienas filmo dalyvis (Juozas Budraitis, Lukas Malinauskas, Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis) siūlė labai individualų požiūrį, o šis individualumas nesuklijavo filmo į vientisą žvilgsnį. Todėl viename filme matome keletą skirtingų jo versijų. Suprantama, jog šis filmas tapo asmeniškas ne tik jame pasirodantiems personažams, bet ir autoriams – tai asmeniškas Mileriaus žvilgsnis į draugais tapusius, pro langą stebėtus mirusiuosius. Prie Samuolytės ir Gavenonio Milerius prieina bene arčiausiai, čia iš praeities šmėžuoja ir Gavenonio tėvas, jo katinas, pokalbiuose prisimenama ir mirusi mama, tačiau ši istorija kuriasi kaip atskiras filmas bendrame „Gyvenimas po mirties“ kontekste.

Jųdviejų istorija kelia gilesnius klausimus – kur yra tas gyvenimas po mirties, kai miršta tavo artimieji, o tu dar lieki gyventi? Kas yra mirtis teatre, kine ir gyvenime? Ar tiek daug kartų išgyvenęs mirtį netikrovėje kitaip reaguoji į tikrą mirtį? Ar netikra mirtis nedaro įtakos tavo paties mirčiai? Ar mirtis gali būti netikra? Tai, kad „Gyvenime po mirties“ Dainius su Rasa kalba apie mirtį teatre, tačiau mirtis juos pasiveja čia pat, atimdama filme dar užfiksuotą Dainiaus tėvą, yra taip stipru, kad bet koks mėginimas tai įžodinti tik dar labiau viską sulėkština. Todėl akivaizdu, kad pirminę filmo idėją gerokai pakoregavo tas gyvenimas po mirties. Taigi kai žiūri į Rasą, valančią langus ar dirbančią kitus buities darbus, einančią gatve ar giliai kvėpuojančią atliekant jogos pratimus... tai neįtikina. Nors tai tikrovė, kurioje niekas nevaidina, atrodo, jog tai suvaidinta tikrovė. Įdomu, jog fikcija kine kelia kur kas mažiau klausimų nei dokumentiškumas. Juk kamera fiksuoja tikrovę. Ar bent jau turėtų... Ar meninė dokumentika negali pramušti melo sienos? Ar nevaidinanti Rasa savaime vaidina? Ir gal kiek nedrąsu sakyti, tačiau Rasa, nors ir tapusi „Gyvenimo po mirties“ plakato veidu, šiame filme yra tik personažas.

O jos Ana „Baltajame banginyje“ („Belyj kit“, rež. Tatjana Fedorovskaja, 2021) sukuria tą gyvenimo iki mirties jausmą. Rodos, operatorius (Igor’ Kiseliov) ir režisierė veda Aną ir Filipą per mirtį taip stipriai, jog jų susikurtas daiktų, batų ir šunų pilnas gyvenimas ima trupėti, įgaudamas nuo kalno besiritančio akmens pagreitį. Nuo to prarajos jausmo nebegelbsti buitis, šunys ir daiktai, tai visiškas nykimas. Gavenonio Filipas ir Samuolytės Ana sužino apie sūnui diagnozuotą nepagydomą ligą ir nusprendžia abu įvaikintus vaikus „grąžinti“ į vaikų namus. Vis dėlto tų santykių neišrausi lyg neprigijusio medelio savo kieme. Tai meilė, kuri palieka randus, kai nusprendi jos atsikratyti. Tačiau pabėgama iš baimės, o paleidžiama iš meilės. Todėl Samuolytės ir Gavenonio personažų požiūris į šią situaciją taip skiriasi. Ana jau buvo motina, tiesa, gal norėjo dar labiau ja būti, jos santykis su vaikais turėjo tapti besąlygiškas. Filipas nusprendžia atiduoti vaikus ir „pradėti“ kitą gyvenimo dalį, tačiau ji taip lengvai neprasideda. Ir joje nebematome jau ne tik vaikų, bet ir žmonos. Nes santykis subyra vos tik pradėjus vadovauti, vos ėmus kontroliuoti, vos pasijutus galinčiam viską suimti į savo rankas. Čia Samuolytės kuriamas personažas pasitraukia, paleidžia. Žinoma, jog per skausmą, tačiau meilė joje kur kas stipresnė už baimę. Tai mylinti motina, gebanti susitaikyti su savo silpnumu. Galbūt ji netiki laiminga pabaiga, tačiau vien dėl to nekeičia pačios istorijos, nes ši istorija jos pasirinkta ir jai skirta. Ir sergantis vaikas, ir valdingas vyras, ir knyga apie šeimos pasaulį yra jos istorijos dalis, kurią Gavenonio Filipas išplėšia iš savo žmonos ir vaikų motinos, nes jųdviejų istorija „brokuota“.

Panašus moters įvaizdis sukuriamas Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“ (2019). Nors nespalvota juosta kelia dokumentikos įspūdį, aktorinis veikimas neva istorinėse aplinkybėse grynai meninis. Mąstant apie „Nova Lituania“, į galvą ateina mintis, kas būtų pakeitus filmo perspektyvą ir pradėjus pasakojimą ne nuo keistuolio geografo Felikso (Aleksas Kazanavičius) ir jo utopinių sumanymų, o nuo jo žmonos, kuri tik laisto gėles, verda arbatą ir yra nuolat paties vyro pamirštama – kaip atrodytų šis pasakojimas? Kokia būtų Samuolytės Veronika, jeigu filmas būtų apie ją? Apie kurią Czesławas Miłoszas rašė:

Jų vardų neatmins niekas.
Nutriušusių nertinių adytojos, puskojinių
Ir kalsonų globėjos, šefės gardžios
Ir lengvos virtuvės, mielos jo sveikatai,
Marškinių lygintojos jo vakariniam pasirodymui,
Favoritės, sugulovės, meilužės,
Gundytojos, šeimininkės, žmonos,
Išmokusios kantriai iškęsti didžias idėjas,
Pasaulio pertvarkos planus, tikėjimą genijum,
Jam nežinomos paslapties nešiotojos,
Šypsosi, užpliko arbatą, gėles palaisto.

(Cz. Miłosz, „Jos“, vertė R. Rastauskas)

Nors Kaupinio filmo centre yra Feliksas ir jo skaudus bandymas pasipriešinti realybei, kad Lietuva neišnyktų iš žemėlapio (juk niekas net nenumanė, jog tai laikina), Veronika čia taip pat svarbi ir jos vardas lieka atmintyje. Ją užmiršta Feliksas, bet nepamiršta režisierius. Veronika, kaip ir Miglė „Parade“, mėgina laviruoti tarp vyro ir motinos, tarp pareigos ir santykių. Tik tam tikros užuominos, kai klausia, kodėl Feliksas su savo dukterėčia jos nepakvietė kartu į kiną, kai seni marškiniai, kuriais mama išvalė grindis, primena nėštumą ir persileidimą, leidžia prasiveržti tai Veronikos daliai, kuriai šioje Lietuvos gelbėjimo istorijoje beveik nėra vietos. Ir Kaupinis subtiliai parodo, kad būtent tai Veronikai vietos šiame naratyve nebuvo. Tai vienatvės ir meilės troškulio pasakojimas. Tai gyvenimas už genijaus žmonos gyvenimo paraščių. Nematomas gyvenimas. Ir gal todėl ji nuolat šypsosi? Toji jam nežinomos paslapties nešiotoja. Juk ta paslaptis iš meilės, o ne iš baimės. Todėl ji ir šypsosi. Netgi tada, kai sunku sutramdyti ašaras.

Rasos Samuolytės paveikslas kine ir spalvotas, ir ne. Juk tai ne tik žmona, mama ar draugė. Tai žmogus, kuris šalia savo žmogiškumo yra žmona, mama, draugė ar kas kita. Ir šis žmogiškumas matomas iš jaukaus šypsnio, iš nesutramdomų ašarų, iš patamsėjusių paakių, iš įsitempusios kaklo linijos. Tokia yra jos vaidyba – iš smulkmenos, iš detalės. Į visumą.